Apie emocijas prirašyta daug. Kaip kitaip, be emocijų nė per žingsnį :-) Jos mūsų kasdienės palydovės. Jos pagalbininkės ir kenkėjos. Jos varomoji jėga ir stabdis. Jos gali prikelti, bet gali ir sužlugdyti. Būtent dėl tokių ekstremalių savybių, visiems aktualu perprasti kaip čia yra. Turbūt dėl to emocijos dažnokai mistifikuojamos, apipinamos legendomis ir mitais... Tikiu stebuklais :-) Bet lygiai taip pat tikiu racionaliu protu. Dėl to apie emocijas turiu labai aiškią, moksliniais tyrimais pagrįstą nuomonę... Ir deja stebuklų čia maža :-)
Emocijos tai mūsų suvokimo ir vertinimo rezultatas. Tai fiziologinė reakcija į mūsų protą. Protas įvertina situaciją, aplinkybes, o mes reaguojam. Pagalvokite, juk beveik kiekviena situacija jums sukelia vienokias ar kitokias emocijas. Kartais tokios pačios aplinkybės tam pačiam žmogui gali sukelti visiškai skirtingas reakcijas ir tai susiję su tuometiniu jo proto vertinimu. Pvz. jeigu 20-mečiui vyrukui tam tikros aplinkybės sukels stiprias pykčio bangas, tai tam pačiam vyrukui būnant 50-ties (įgyjus patirties, išminties) tokios pačios aplinkybės tikėtina sukels juoką... Taip, žmogaus emocijų spektas ir intensyvumas susijęs su jo gyvenimo patirtimi, išmintimi, išsilavinimu. Daug kalbama apie gyvenimo kokybės priklausomybę nuo požiūrio. Šiuo atveju požiūris ir yra tas patirtimi, išmintimi, išsilavinimu paremtas vertinimas, kuris sukelia vieną ar kitą emociją...
Kaip yra su tuo vertinimu? Susiklosčius situacijai žmogus akimirksniu įvertina jos aplinkybes. Vienas pagrindinių vertinimų - ar tos aplinkybės atitinka žmogaus asmeninius tikslus, motyvus, norus. Jeigu situacija atitinka mūsų tikslus paprastai patirsime teigiamas emocijas, jeigu ne - neigiamas.
Tačiau tai ne viskas. Yra dar vienas labai svarbus aspektas, kurio įvertinimas apsprendžia patiriamos emocijos tipą, o ir nemažai pasako apie patį žmogų. Susiklosčius aplinkybėms ir suvokus kiek jos dera su mūsų tikslais bei motyvais, mes akimirksniu už įvykių eigą kažkam priskiriame atsakomybę. Čia yra trys keliai: priskirti atsakomybę už situaciją objektyviai susiklosčiusioms aplinkybėms (sėkmė! :-) ), rasti atsakingą kitą asmenį ( "bjauri pardavėja!") arba visą atsakomybę kelti ant savo pečių ("kokia aš šaunuolė!). Ir čia atsiranda visas spektras skirtingų emocijų! Tąkart kai situaciją įvertinsime kaip palankiai susiklosčiusias objektyvias (nuo nieko nepriklausančias) aplinkybes mus užlies džiaugsmo banga :-), priešingu aveju - nusivilsime... Kai viduje atsakomybę už įvykius, nederančius su mūsų tikslais, priskirsime kitam asmeniu patirsime pyktį... Tuo atveju kai už palankiai susiklosčiusią situaciją jūsų manymu bus atsakingas kitas asmuo, jūs vienareikšmiškai pajusite jam vienokio ar kitokio intensyvumo simpatiją. Ir trečia grupė - į save nukreiptos emocijos. Pasididžiavimas ir kaltė, gėda. Dviprasmiškos, sunkiau vertinamos, su asmens saviverte ir socialine aplinka tampriai susijusios emocijos.
Žinoma, viskas yra kiek sudėtingiau - galime vienu metu patirti ir kelias emocijas, pvz. simpatiją ir džiaugsmą, galimos įvairios kitokios emocijų atmainos, pvz. pyktis ant savęs arba palengvėjimas, atskiros diskusijos rekalauja į ateitį projektuojamos emocijos - viltis ir baimė... Tačiau pagrindinis mechanizmas veikia taip. Žinant jį mes galime lengviau perprasti tai kas su mumis vyksta, galime pasigilinti į savo vertinimo sistemą, rasti atsakymus kodėl mūsų kasdienybėje dominuoja vienokios ar kitokios emocijos.
Keiskime požiūrį, draugaukime su savo emocijomis, lengvinkime savo pyktį ar kaltę. Paverskime pyktį ar kaltę į paprasčiau neutralizuojamą nusivylimą ("niekas čia nekaltas, tiesiog nepalankios aplinkybės"), dažniau kartu su pasididžiavimu jauskime ir simpatiją prisidėjusiems prie mūsų nuopelnų asmenims, galvokime apie emocijas realistiškai ir natūraliai - juk supratimas atveria akis :-)
Linkiu ramybės ir harmonijos visiems :-)