Trečia priežastis neleidžianti patirti laimės tai vienas iš dviejų kraštuntinumų. Beatodariškas noras būti mylimam, įvertinantam, "palaikintam" arba atsiskyrimas, atsiribojimas.
Pirmasis kraštutinumas iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko blogo nežadantis troškimas būti mylimam. Santykiai ir socialinis patvirtinimas yra vienas svarbiausių poreikių. Poreikis priklausyti (angl. - Need to Belong) (mes nuolat vieni kitus kopijuojame, nes norime būti tokie kaip kiti, būti mėgstami ir "prie kompanijos") žmones motyvuoja daryti įvairius žygius, idant išvengti atstumimo. Kodėl tai taip stipru? Nuo ankstyvos vaikystės psichologinė sveikata tiesiogiai susijusi su gaunamu meilės kiekiu. Dėl to kiekvienas gautas meilės patvirtinimas, stiprina, ramina. Tuo tarpu atstūmimas žlugdo. Sakoma, kad atstumtas žmogus patiria ne tik psichologinį, bet ir fizinį skausmą, prilygstantį skausmui nuo sužeidimų. Dar viena gaji teorija skatinanti siekti meilės, patvirtinimo, priklausymo, kad esame nepilni, ir kad mums reikia antros pusės, kolektyvo, vaikų, kad išsipildyti. Meilės trūkumas, atstūmimo baimė, tuštuma, lemia, kad žmogus įkyriai, desperatiškai reikalauja kitų meilės, santykių, dėmesio, stengiasi įtikti, priklauso nuo kitų nuomonės, palankumo.
Kodėl tai trukdo laimei?
Paprastai įkyrūs žmonės yra mažiau gerbiami ir ne tokie patrauklūs. Desperatiškas elgesys retai siejamas su ribų suvokimu, todėl žmogus paprastai nejaučia įsibraunantis į kito asmeninę erdvę. To rezultate savo pertekliniu dėmesiu vargina bei "bukina" aplinkinius (žmonės labiau mėgaujasi dalykais kurių yra mažiau nei reikia, nei pertekliniais - tokie jau tie žmonės...).
Kitas dažnas reiškinys - sunkūs asmeniniai santykiai. Mokslininkai pastebi, kad beatodairiški santykių medžiotojai užmezga netolygius santykius su intymumo bei artumo vengiančiais asmenimis, kas visada veda prie sunkaus ryšio (daugiau apie tai knygoje "Attached", A. Levine, R. Heller).
Paskutinis labai svarbus aspektas dėl ko tokie žmonės jaučiasi nelaimingi tai - nepagarba, nemeilė sau. Tai yra istorijos, kurias jie nuolat pasakoja sau " aš esu nepakankamas", "man būtinai reikia būti ten, tada aš būsiu žmogus", "manęs niekas nemyli", "kiek mažai žmonių "palaikino" mano įrašą - aš neįdomus..." ir pan.
Kitas kraštutinumas tai - atsiskyrimas, atsiribojimas. Šios pozicijos atstovai akcentuoja, savo nepriklausomą būdą, laisvę. Tai savotiškai siejama su stiprybę, "vienišo vilko" paveikslu. Tokią elgesio taktiką dažniau renkasi vyrai. Deja, ši poza dažniausia yra fasadas už kurio slypi vienatvė, depresija ir kitokios psichologinės problemos. Dėl atsiskyrimo žmogus kenčia, bet deja pats negali sąmoningai įsivardinti priežasties. Taip jau yra - žmogus yra sociali būtybė, mes visi susiję ir tas poreikis keistis ryšiais yra prigimtinis. Tyrimai rodo, kad save itin laimingais laikančių žmonių tarpe, visi įvardina turintys artimus santykius. Taigi atitinkamai atsiskyrėlio, vienišiaus statuse laimės yra mažiau. Kitas svarbus aspektas atsiskyrėliai dažniausiai yra nemėgstami kolegų dėl ko retai sulaukia pagalbos ir bendradarbiavimo. Tai automatiška sukelia nepasitenkinimą nepaslaugiais kolegomis. Ir darbu. Dėl to rezultatai ir santykiai paprastai būna blogi. Uždaras ratas...
Anot mokslininkų ir vienas, ir kitas elgesys yra meilės bei artimo kontakto su mama trūkumo ankstyvoje kūdikystėje (iki 18 mėn.) pasekmė. Ir nors šios traumos pėdsakai slypi pačiose gyvenimo ištakose, ji gali būti "išgydyta". Kaip sakoma, problemos įsivardinimas yra jau pusė darbo. Kaip vidurio kelią specialistai įvardina santykiuose siekti saugaus prisirišimo (angl. secure attachment) (pasitikėjimas santykiuose, aukšta savivertė, komfortas dalinantis jausmais su partneriais ir draugais, pagalbos iš išorės priėmimas). Daugiau apie tai čia. Taip pat yra keli įpročiai padėsiantys įveikti aukščiau įvardintas "ydas" ir ugdyti saugaus prisirišimo elgseną.
Pirmasis jau minėtas įgūdis tai - savęs užuojauta ir gailestingumas sau (self-compassion). Mokslininkai sako, kad žmonės meilės trūkumo pasekmes, gali sėkmingai švelninti rodydami meilę ir užuojautą sau pačiam. Teigiama, kad užuojauta ir gailestingumas sau mažina nesaugumo jausmą, padeda patenkinti į išorę nukreiptus lūkesčius patiems, savo "viduje".
Kita taip pat jau minėta taktika tai - dėkingumas. Kuomet esate kažkam dėkingi, jūs nesąmoningai susijungiate su tais žmonėmis. Žmonės teigiamai vertina dėkingumą, o tai padeda palaikyti pozityvius santykius.
Trečias įprotis (vienas sunkesnių, bet įvaldomų), kurį turėtumėte puoselėti norėdami tapti laimingesni tai - dosnumas (tikras, nuoširdus, besąlygiškas - čia tas minėtas sunkumas). Prof. M. Norton teigia, kad poreikis duoti ir mylėti yra giliai kiekvieno žmogaus pasamonėje slypinti būtinybė. Jo atliktas ne vienas tyrimas parodė, kad išleisdami pinigus kitų labui esame žymiai laimingesni, nei išleisdami sau. Ir tai galioja, net tada kai tai darome anonimiškai. Taigi duodami kitiems (meilę, rūpestį, pinigus, paslaugas,...) mes pasakojame kitokią istoriją pirmiausia sau. Mes jaučiamės galintys, naudingi, tai didina pagarbą sau, pasitikėjimą ir... laimę. Mus labiau mėgsta žmonės, kas bet kokiu atveju sukelia pozityvią energiją. Noriu atkreipti dėmesį, kad dosnumas taip pat turi šokių tokių diskusinių aspektų (per didelis dosnumas, skriaudžiant save). Kaip teigia A. Grant knygos "Give and Take" autorius, pvz. profesinė sėkmė yra susijusi su savitarpiškumo stiliumi kuris būdingas jūsų elgesiui kasdienybėje, t.y. kas jus? Davėjas (nuolat galvojate ką aš galiu pasiūlyti), gavėjas (ką jus man galite pasiūlyti) ar suderintojas (viskas po lygiai). Įdomu tai, kad davėjai dominuoja tarpe pačių sėkmingiausių ir... tarpe pačių nesėkmingiausių. Taigi visame kame balansas :-)
Kaip puoselėti sveiką dosnumą? Trys taisyklės. Pirma būkite dosnus ir sau. Antra įsivardinkite savo dosnaus poelgio naudą. Smaginkitės kuomet darote gerus darbus (angl. have fun). Pvz. pratimas - kūrybinis altruizmas: palikite saldainių dėžutę prie kaimynų durų, sumokėkite už jūsų eilėje prie kavos stovintį žmogų, nusiųskite dovanėlę kolegai, ... Būkite kūrybingi! Ir laimingi!